Albumas skirtingo plauko klausytojams. G&G „Revoliucijos garso takelio“ apžvalga

Pačiame praėjusiojo amžiaus gale teko rašyti recenziją apie debiutinį G&G albumą. Tai buvo kitokių galimybių, svajonių ir kalbų apie ateitį, kitokio hip hop‘o laikai… Jeigu tik tie žmonės studijoje būtų žinoję, į ką viskas išsivystys.

Rašyti recenziją pirmam albumui buvo sunkoka, nes beveik visus kūrinius ir įrašus man teko stebėti sėdint už Donciavo nugaros ant purvinos sofos… Taigi, kuomet albumas pateko ir į mano rankas, viskas jau buvo N kartų girdėta. Nusprendžiau, kad sulaukęs sekančių albumų bandysiu nesigilinti į tai, ką chebra virė savo virtuvėj, kad ta pirmoji albumo perklausa būtų išties įdomi. Po „Išvien“  vėjai nunešė mane toli nuo Vilniaus gatvių. Taigi, kai mano rankose atsirado naujas G&G darbas (neskaitant vieno kito gabalo), man tai buvo „juodoji dėžė“ – kas jos viduj? Ko per tiek metų prikūrė chebra? Kuo gyvena G&G nariai? Ką klauso?

Taigi, tokia proga tegul būna gabalas po gabalo…

Visų pirma, pradėsiu nuo gal ir ne tokio svarbaus, bet tuo pačiu ir atsakingo pasirinkimo – albumo viršelio. Konceptas supintas – degantis raktas, albumo pavadinimas, „molotovo“ kokteilis virš Vilniaus senamiesčio, prioritetus rodantys gabalų tekstai. Viskas aišku ir nesudėtinga. Taip, negaliu pasakyti, kad man labai išskirtinai patinka bendras pateikimas ir kokybė, bet, vėlgi, visa tai be finansinio palaikymo, savo jėgomis. Galų gale ne dėl viršelio žmonės perka, o ir albumo tikslas vargu ar buvo dizaino konkurse laimėti.

„Revoliucijos intro“ – reikėjo surišti viršelį, degantį raktą , kokteiliuką… Štai trumpai ir aiškiai surišo. Naujų dviračių negalvojo, viršelis ir šis intro aiškiai gimė tuo pačiu metu.

„Kitoje upės pusėj“ – pagal formulę, gerame albume (taip pat ir koncerte) nuo pirmo gabalo reikia užkabinti, nurauti stogą – taip chebra ir padarė. Nurovė ar ne, nežinau, bet pažadino tikrai, save parodė visi. Protingas ir socialinis, „į temą“, garsiai, giliai… Tarsi „Dune“ filmo garso takelis. Nežinau kodėl, bet visumoje visgi neužstrigo. Jeigu visas albumas bus toks,  gal ir bus nuobodu. Tuomet tai tarsi visko, kas buvo nuveikta prieš tai, suvestinė, tai, ką grupė ir taip jau daug kartų įrodė, kad sugeba daryti. Šis gabalas – tarsi du etapus jungiantis tiltas.

„Ne kelio galas“ – o čia kažkas naujo, bet, vėlgi, priverčia prisiminti daug metų atgal išsakytas prognozes spie solinius albumus, apie tai, kaip kiekvienas sau… Taip ir čia visiškas Pusho daržas. Stiprus ir ganėtinai šviežiai skambantis intrumentalas (nekreipiant dėmesio į eilę klasika tapusių garsų), taip pat su puikiu Mamanios įsikišimu. Įdomus tekstas ir mintis. Na, ir žymiai patobulėjusi Pusho repavimo technika. Ko gero, kiek galiu spręsti iš jo paskutinio solinio ir bendrų gabalų, jis yra vienas iš labiausiai techniškai patobulėjusių grupės narių. Įdomu klausyti net neįsiklausant į tekstus, o kaip dėliojamos mintys. Repavimas tikrai užbūrė, aplodismentai.

„UžKNisau“ – 1972 James Brown išleidžia savo „The boss“. Nuo to laiko gabalą tiek kartų perdarinėjo, karpė, prievartavo… Ir štai, sekant Ice T ir PeteRocko pėdsakais, ir G&G . Šį kartą tai savitas Kasteto solo. Lengvai atpažįstama Kasčio repavimo technika, kuri tarsi užšalusi laike, bet išties nežinau, ar būtų labai įdomu, jeigu Kastetas numestų tai, dėl ko jį visi mėsgta ir pradėtų matuotis kitas kaukes. Taip, dėl repavimo manieros – ne visada galima viską pagauti ir suprasti, bet tam yra tekstai viršelyje. Kartais atrodo, kad Kastis nepagauna muzikos ar tarsi pridūsta, bet jis visada buvo toks, tai kam keistis…

„Skitas #6“ – tarsi skitas dėl skito, bet labai aišku, kokius filmus kažkas žiūri.

„ Didysis brolis“ – savo laiku gabalus skyrė Vokiečių gatvei, bet chebra išaugo. Išaugo ir jų pasauliai, jie pasikeitė – atsirado šeimos, pradėio rūpėti kitokie dalykai… Bet visgi ne vaikai. Tai puikus brandaus, labai protingo gabalo pavyzdys. Jeigu jį įdainuotų, tarkime, koks nors 16-metis, tai būtų dirbtina ir nenatūralu, bet šiuo atveju viskas labai harmoninga ir subalansuota.

‚Guli Guli“ – vienas iš tų kūrinių, kurie suformavo išankstinę nuomonę apie albumą. Žaismingai apie pakankamai rimtą temą. Kiek suprantu, yra kažkokia priešistorė, bet nutolęs nuo Lietuvos medijos ir pletkų praleidau. Kaip ten bebūtų, gabalas išties žaismingas, šmaikštus – albumui tokių reikia, nes be jų būtų tamsoka ir neįdomu.

„Citramonas“ – štai mano favoritas, na, arba vienas iš favoritų. Puikus ir nestandartinis semplų panaudojimas, muzika gali gyventi ir pati sau. Įdomi tema, puikus MC darbas, puikus ir DJ darbas. Mano aplodismentai.

„Laikas keistis“ – Svaras yra Svaras… Šis gabalas – tarsi jo atspindys.  Kiek jį žinau, jis tikrai turi ką pasakyti ir žino kaip tai padaryti… Ir tai daro. Nors į prezidentus balotiruokis. „Laikas keistis“ yra dar vienas geras, gerų G&G tradicijų pavyzdys. Puikus, kokybiškas Donciavo darbas, sąžiningas Mamanios darbas, malonus moteriškas vokalas, kurio panaudojimas tapo tarsi tradicija – iš albumo į albumą. Tokius gabalus galima vadinti atraminiais ir jie yra labai svarbūs. Be jų niekaip, nors, aišku, inovaciniais jų nepavadinsi. Tam tikslui, kiek kol kas galiu spręsti, albume yra Pushas.

„ Žaibo rykštė“ – dar vienas daug kartų girdėtas ir netgi matytas. Išties nesitikėjau šito gabalo išgirsti čia, nes jis tiek smarkiai buvo sukabintas su filmu, kad kuomet jį perkėlė į albumą, jis tarsi kažką prarado. Bet vis tiek tai stipru, vėlgi, protinga ir labai G&G.

„Telefonų knyga“ – ši vokalinė pratika man sukelia savitą de javu. Koks tai filmas? Kur tai girdėta? Iš kur tokia nuotaika? Nustebino… Labai Svarui neįprastas gabalas. Iš pradžių netgi pagalvojau, kad tai dar vienas Pusho gabalas, nes, pradedant muzika ir baigiant Svaro repavimo maniera, visa tai skamba kitaip. Keista, bet pilnai mokantys ir galintys sutvarkyti viską patys G&G pasinaudojo muzikos kūrėjo iš šalies pagalba. Muzikoje jaučiamas sunkesnis ir netipiškas albumui DJ darbas. Na, ir Svaro vokalas, skambantis kaip eksperimentas, savo jėgų išbandymas.Greičiau, sudėtingiau, tamsiau. Kitaip. Vienu žodžiu, pavyko neblogas siaubo filmukas audio formate.

„Gabalas skirtas dulkintis“ – dar vienas chebros šmaikštumo pavyzdys. Puikus ir stilingas užvažiavimas ant visų pop „poetų“. Puikus gabalas. Ir dėl sunkaus muzono, kaip nebūtų keista, bet tai yra savitai linksmas ir žaismingas reikalas. Netasibosta ir neatsibos.

„BestYją“ – dar vienas albumo hitas. Iš „Guli Guli“ serijos – ko gero, apie jį galima pakartoti beveik viską tą patį. Vienas iš tų gabalų, kurie pritraukė tiek hiphop‘o gerbėjų, tiek ir už vairo radijo besiklausančių žmonių dėmesį. Tačiau, prisiminus, visuose G&G albumose visada buvo vienas kitas tokio formato gabalas… Na, kad neužmigtų visi, kad pritrauktų naujus fanus ir kad koncerte būtų linksmiau.

„Kelias po žengiančio kojom“ – ir dar vienas gabalas iš atraminių grupės. Ir vėl puikus Donciavo darbas. Įdomūs tekstai, savo partijas gerai atidirbę Svaras ir Kastetas. Gabalas, kurio neužtenka vien tik klausyti – į jį reikia įsiklausyti. Tai nėra banalus moralų skatiymas. Tai kažkas daugiau ir giliau.

„Skitas # 8“ – dar vienas skitas, paremtas filmo fragmentu… Nesu tikras, ar negalima buvo rasti įdomesnių sprendimų.

„ Kumščiai“ – ir vėl gan neįprastas G&G formatui gabalas. Kai girdžiu tokius gabalus, iškart įsivaizduoju kaip linksmai jis turėtų judinti salę per koncertus. Greitas, energingas, kabinantis priedainis, puikus MC darbas… Toli gražu ne vaikams skirtas leksikonas. Naujos kartos kovinis gabalas, bet tuo pačiu ir paremtas senomis tradicijomis – puikumėlis.

„Nėra jokio laiko“ – pradėjo sprogimu, pašokdino, privertė susimąstyti… Ir štai finale gražus, melodingas, filosofinis gabalas, kuris skirtas išlikti laike – geras albumo finalas.

Taigi, gabalas po gabalo, bet kaip visumoje? Kas išliko, kai grotuvas nustojo skaičiuoti sekundes ir minutes?

Man atrodo, kad, kaip ir reikėjo tikėtis, ilgas laiko tarpas po paskutiniojo albumo padarė savo. Per tiek metų chebra įrašė eilę kūrinių ir štai, kuomet atsirado kalbos o kur gi albumas?, o gal jau nebereikia tikėtis?… Suėjo į studiją, įrašė dar šį bei tą ir pabaigė tai, kas ilgą laiką užėmė harde vietą. Albume jaučiamas laiko faktorius. Laikas tarp gabalų sukuria skambesio ir stilistikos skirtumus. Taip viskas pradeda skambėti kaip rinkinys, iš kurio ir padarytas albumas. O šis dar įkištas į konceptą.

Albume daugybė labai gerų gabalų, hitai yra skirtingo plauko klausytojui. Aš labai mėgstu albumą fragmentais, bet ne kaip visumą. Taip yra todėl, kad čia vyrauja chaosas – štai solinis Pusho gabalas, štai Svaro, o štai Kasteto … O čia G&G Sindikatas kartu. Sindikatas išaugo iš grupės supratimo – dabar tai viena mintim surištas MC ir grupių susivienijimas, paremtas bendra istorija.

Rekomenduoju ir nors negaliu to sakyti visam albumui, kai kurie gabalai tikrai taps klasika. Skanaus!

Sindikato Smogikus ir visą info apie artėjančius renginius ir kaip įsigyti CD rasite–>

   

Facebook comments